Atėjo ruduo, baigėsi vasara. Trumpėja ir tamsėja dienos, ilgėja tamsus paros laikas, mažėja saulės, prasideda darganos, lietūs. Po vasaros atsipalaidavimo ir atoslūgio užpuola darbai, rūpesčiai su vaikais – darželiai, mokyklos, būreliai, pradeda atrodyti, kad mažėja linksmų, smagių, judrių užsiėmimų. Norisi mažiau laiko aktyviai praleisti lauke, mažiau bendrauti, susirangyti ant sofos, pasyviau leisti laiką – skaityti knygą, žiūrėti televizorių, užkąsti ką nors saldaus ar riebaus, rudenį dažniausiai kyla noras truputį ilgiau pamiegoti, nei vasarą, rengtis tamsesniais drabužiais.
Melancholija
Darosi truputį liūdna, kad baigėsi vasara. Kartais tokią emocinę būseną populiariai mes vadiname rudens melancholija. Tačiau čia reikia būti atsargiems su terminais. Lengva rudens melancholija ar lengvas liūdesys yra natūrali žmogaus reakcija į praradimą – vasara baigėsi ir mes jos netekome. Gili melancholija yra pakankamai stipri ir sudėtinga depresinė būsena. Kartais užsienio literatūroje terminu “melancholija” (angl. melancholy arba melancholia) yra vadinama tokia klinikinės depresijos būsena, kuriai labiausiai būdinga malonumo ar susidomėjimo praradimas. Todėl, kad nesusipainiotume, čia lengvą rudens melancholiją vadinsime rudens liūdesiu. Jis yra natūrali dalis žmogaus ciklo, kuris susijęs su besikeičiančiais sezonais: kiekvieną pavasarį mes atgimstame, „pražystame“ vasarą, džiaugiamės gamta, santykiais, darbais ir savimi, vėliau jaučiame rudeninį liūdesį ir žiemą liekame šiek tiek liūdnoje arba ramioje, mąslioje būsenoje.
Kuo skiriasi rudens liūdesys nuo depresijos?
Pirmiausia, skiriasi stiprumu. Depresijos liūdesys yra daug stipresnis, labiau slegiantis, išmušantis iš normalaus gyvenimo ritmo, pasižymintis tuo, kad žmogus nebegali susikaupti, atlikti įprastų darbų arba jų atlikimui reikia įdėti labai dideles pastangas, liūdesys yra gilus ir ilgai besitęsiantis. Rudeninis liūdesys normalaus gyvenimo ritmo nesutrikdo: galime dirbti, bendrauti, susitvarkome su pareigomis, yra šiek tiek liūdna, tačiau tai netrukdo kartu ir pasidžiaugti rudens spalvomis. Antra, skiriasi trukme. Depresinės būsenos trunka ilgai – mėnesių mėnesiais ir jos dažnai yra linkusios ne savaime praeiti, o sunkėti. Rudens liūdesys praeina kartu su rudeniu arba žiema. Taip pat rudens liūdesys nuo depresijos skiriasi pačia liūdesio kokybe – rudens liūdesys nėra visiškai vienoda, nekintanti būsena kaip depresija, jis kinta – jame yra ir ilgesio, ir vilties, ir lengvo liūdesio, ir praėjusio gyvenimo etapo apmąstymų, ir planų ateičiai. Jei pasireiškia depresija, emocinė būsena būna vienoda – liūdna, beviltiška, prislėgta, apatiška ir klampi, nesikeičianti. Žvilgsnis į ateitį kelia neviltį (ar atsimenate asiliuko iš „Mikės Pūkuotuko“ žodžius: „nieko gero iš to nebus“), liūdesys ir apatija labai stipriai slegia, dažnai iki tokio laipsnio, kad tampa labai sunku prisiversti padaryti kasdienius darbus, o praėjusio gyvenimo etapo apmąstymai irgi būna labai stipriai užjuodinti neviltimi – depresijos prislėgtam žmogui atrodo, kad praeityje jis darė vien klaidas, jį persekiojo nesibaigiančios nesėkmės, nieko gero jo gyvenime nebuvo. Taip pat skiriasi ir poreikis bendrauti. Atėjus rudeniniam liūdesiui bendrauti norisi truputį mažiau nei anksčiau – labiau norisi kalbėtis su artimesniais žmonėmis – iš savo šeimos rato ir artimais draugais, o mažiau – su tolimesniais pažįstamais, mažiau norisi palaikyti paviršutiniškų pokalbių ir paviršutiniškų santykių. Esant depresinei būsenai, paprastai bendrauti arba visai nesinori, arba depresiškas žmogus per prievartą gali prisiversti bendrauti tik su keliais pačiais artimiausiais žmonėmis.
Taigi nebijokime rudeninio liūdesio – tai natūralus ir normalus pasitraukimo į save, apmąstymų, rezultatų įvertinimo ir planų ateičiai kūrimo metas. Jam būdingas savitas, pasyvesnis produktyvumas – nuveiktų darbų įvertinimas, klaidų apgalvojimas, bandymas jas taisyti ateityje, pasvarstymas, ko mes norime iš savęs ir savo gyvenimo artimiausiu ir tolimesniu laiku. O susirgus depresija ar ištikus depresinei būsenai, kuri slegia, nesikeičia ir trunka bent jau dvi savaites arba ilgiau, reiktų ilgai nelaukti ir kreiptis pagalbos į psichologą, psichoterapeutą arba psichiatrą. Gerai būtų jos neužleisti ir kreiptis kuo anksčiau – kuo lengvesnės depresinės būsenos būdami kreipsitės, tuo greičiau ją įveiksite ir tuo mažiau su ja kankinsitės.